adminNuo 40–45 gyvenimo metų pastebimas progresuojantis atvirų kapiliarų skaičiaus mažėjimas, atsiranda išdžiūvusių ląstelių salelės ir sulėtėja gyvybiniai procesai. Apytaka kapiliaruose yra pagrindinis ir ko gero vienintelis medžiagų apykaitos punktas organizme. Jeigu kapiliarai aplink ląsteles yra užblokuoti, nepatenka maitinamosios medžiagos, metabolitų sankaupa trukdo ląstelių veiklai ir mažina ar netgi sustabdo medžiagų apykaitą, pagreitindama sklerozės procesą – tai ir yra senėjimas.
Be kita ko džiūsta ir mūsų kaulai, ne išimtis – ir kaukolės kaulai. Kaukolės apimtis pradeda mažėti. Ir oda, gamtos skirta tam, kad uždengtų tą apimtį, pradeda dribti, atsiranda nereikalingos odos klostės. Kad ir kokie dideli bebūtų jos resursai, ji nespės pavyti vis mažėjančios apimties, susitraukti tiek, kad glotniai aptemptų ir išryškintų visus „susitraukusių“ raumenų ir ištampytų raiščių kontūrus.
Oda, kaip jau buvo minėta, yra pats paviršutinis organas, skirtas padengti gilesnes struktūras, o pirmiausia – raumenis. Raumenų būklė priklauso ne tik nuo kapiliarų būklės, bet ir nuo nervų, jaudinančių (teikiančių elektrinę informaciją) tuos raumenis, būklės.
Kiekviena mūsų organizmo ląstelė gauna du pagrindinius signalus savo gyvybinei veiklai palaikyti – elektrinį signalą, ateinantį nervais, ir elektrocheminį, ateinantį kapiliarais su krauju. Kapiliarai visada yra apsupti nervų galūnėlių, kurios maitinasi ir prisisotina deguonies iš kapiliarų.
Daugybė raumenų, paviršinių ir giliųjų, stambių ir smulkių, yra atsakingi ne tik už mimiką, bet ir, kaip mano dauguma mokslininkų, dalyvauja mūsų smegenų kraujo apytakos sistemoje.
Kaip judėjimas būtinas mūsų kūnui, taip jis būtinas ir mūsų veidui, kurio raumenys niekaip netreniruojami, nebent prie pietų stalo mes „treniruojame“ kramtomąjį raumenį. Tai labai aktualu, nes darbas su veido raumenimis yra ne mažiau svarbus negu darbas su kūno raumenimis: mums suteikiama galimybė keisti savo veido bruožus taip pat, kaip mes keičiame kūno formą treniruoklių salėje.
Savaime suprantama, gamtos mums duotų griaučių ribose, arba, kalbant konkrečiai apie veidą, kaukolės ribose. Dauguma galvos raumenų (vadinamieji mimikos raumenys), skirtingai negu kūno raumenys, turi vieną svarbią ypatybę: jie nejudina jokių sąnarių ar kaulų. Išimtį sudaro nedidelė kramtomųjų raumenų grupė (kramtomasis, smilkininis, šoninis ir vidinis sparninis raumenys), judinanti apatinį žandikaulį.
Šie raumenys tvirtinasi prie kaulų.
O mimikos raumenys vienu galu tvirtai jungiasi prie kaulų, kitu – prie odos arba audinio gleivinės. Dėl šios priežasties džiūdami ir trumpėdami veido raumenys traukia paskui save odą. Ir nors toji stengiasi iš visų jėgų priešintis, kiek jai leidžia gamtos duotas elastinas, kova yra nelygi, ir nereikalingos odos liekanos, kurios neįstengia susitraukti, pradeda dribti klostėmis „buldogo skruostų“ pavidalu. Taigi daugeliu atvejų klosčių kaltininkas yra ne oda, o konkretūs raumenys, suvytę dėl nervinių skaidulų atrofijos, kurios tuos raumenis jaudino, t. y. palaikė jų gyvybinę veiklą.
Apskritai mūsų veidas prasideda nuo kaklo, kurio grožis suteikia veidui kilnumo, o jo senėjimas pirmiausia atskleidžia mūsų amžių. Ir vėlgi toli gražu ne visada odos jaunumas parodo kaklo jaunumą. Vienas iš būdingiausių amžiaus rodiklių yra taisyklinga kaklo laikysena, t. y. jo statikos – fiziologinio išlinkio – išlaikymas.
……………
Na, o kas nori išmėginti pilnas video treniruotes kur daug visokiausių gerų mankštų veidui, kviečiu į savo video kursuskur mokau veido mankštų, savimasažų, bei visokių labai naudingų ir gerų dalykų.
Susidomėjote? 
……………
Pasidalinkite su tais, kam tai gali būti aktualu ir naudinga